Sunkiai mesti svorį būdamas 43ejų

Tolesni įvykiai susipynė į chaotišką grandinę — susilenkęs Jonas išlipo iš automobilio, paskambino aštuntą mėnesį besilaukiančiai žmonai ir sugebėjo pats grįžti namo. Kitaip teko išmokti atpažinti ir žmones. Deja, ne viskas taip paprasta ir ne taip lengva atrasti ligų priežastis, net jeigu, atrodytų, viską darai teisingai, neturi antsvorio ir jokių žalingų įpročių. Tokius stengiamės nuraminti, įtikinti, kad jie gali išgelbėti gyvybę. Šie santykiai ją visiškai sužlugdė.

LT EN Laimingos pergalės skonis, aštriai plėšiantis plaučius, griozdiškai užstrigęs gerklėje pralaimėjimas, giesmė žmogaus galiai ir nereta grėsmė ją demonstruojančiųjų sveikatai… Olimpinės žaidynės — tai labai stiprių emocijų šou, todėl pasibaigus joms ištikimiausi sirgaliai įprastame gyvenime dar kelias dienas jaučia aistrų deficitą. Tačiau didžiausias sporto pasaulio įvykis iš tikrųjų nesibaigia po uždarymo ceremonijos.

Nuo m. Nors parolimpiados dalyviai turi truputį daugiau judesių apribojimų nei sveikieji sportininkai, jų pagrindinė kova — ne dėl rezultatų ar atstovaujamos valstybės pozicijos apdovanojimų lentelėje. Daugiausia parolimpiečiai kovoja su stereotipais ir įsitikinimais, kad žmogus su negalia yra kitoks nei sveikas ir negali gyventi visaverčio gyvenimo. Šis mūšis visuomenėje tampa vis labiau pastebimas. Nors pats judėjimas prasidėjo m. Londono parolimpinėse žaidynėse jau dalyvavo daugiau nei keturi tūkstančiai sportininkų.

LietuviÃÆÃâà| 19 puslapis | kaipgautipinigu.lt

Buvo parduota 2,7 milijono bilietų, o prie televizorių ekranų varžybas stebėjo beveik keturi milijardai žiūrovų. Nepaisant pasaulyje augančio dėmesio žaidynėms, Lietuvos neįgaliųjų čempionatų pagrindiniai žiūrovai dažniausiai būna patys sunkiai mesti svorį būdamas 43ejų ir jų treneriai. Nedaug kas žino, kad per dvidešimt šešerius Nepriklausomybės metus ir šešias parolimpiadas lietuviai iškovojo trisdešimt medalių, iš kurių keturi — aukso.

Nė viena kita Baltijos šalis negali pasigirti tokiais pasiekimais Estijos kolekcijoje — 19 medalių, Latvijos — 11nors sveikųjų sporte lietuviai pralaimi abiems kaimynėms Estija turi 41 apdovanojimą, Latvija — 26, o Lietuva — Tačiau ne tik žiūrovai nepakankamai vertina Lietuvos parolimpiečių pasiekimus.

Valstybinės premijos olimpinių ir parolimpinių žaidynių čempionams bei prizininkams taip pat ženkliai skiriasi. Už pirmąją vietą Lietuvos olimpiečiai gauna beveik tūkst. Parolimpiečių prizinės vietos įvertinamos 17 tūkst. Pabaigus sportininko karjerą, valstybinė renta, kurią gauna visi olimpinių žaidynių prizininkai, Europos ir pasaulio čempionatų nugalėtojai bei rekordininkai, skiriama tik parolimpinių žaidynių aukso medalių laimėtojams.

Per visą istoriją tai pavyko padaryti trims Lietuvos sportininkams su negalia. Akivaizdu, kad sportuojančiųjų ir jų artimųjų entuziazmas negali būti vienintelis pasiekimų variklis.

Neįgaliųjų sportas progresuoja ir pritraukia daugiau investicijų, todėl, norint konkuruoti pasauliniu lygmeniu, mamos masažų, trenerių savanorių ir asistentų-studentų pastangų nebeužtenka.

sunkiai mesti svorį būdamas 43ejų

Londono parolimpinės žaidynės tapo pirmąja vasaros parolimpiada, kurioje lietuviai neiškovojo nė vieno medalio. Vis dėlto, nepaisant vidinių neįgaliųjų sporto problemų, patys atletai vis tiek tikisi geriausio.

Keturiasdešimtmetis kaunietis: buvau miręs

Plaukikas Edgaras Matakas, keturi lengvaatlečiai — Mindaugas Bilius, Ramunė Adomaitienė, Jonas Spudis ir Kęstutis Skučas, irkluotojas Augustas Navickas, dziudo atstovas Osvaldas Bareikis ir visa golbolo komanda kiekvieną dieną ruošiasi artėjančioms varžyboms. Didelė rinktinės dalis — pasaulio čempionai bei rekordininkai, tad į parolimpines žaidynes jie važiuoja turėdami aiškius tikslus.

Ar pavyks juos įgyvendinti — laiko klausimas, tačiau kiekvieno jų asmeninė istorija, slypinti už sekundžių, centimetrų ir rezultatų lentelės, įrodo, kad šioje kovoje pralaimėjusiųjų nėra ir negali būti. Papildymas po Parolimpinių žaidynių Iš Brazilijos Lietuvos parolimpiečių rinktinė grįžo su trimis medaliais. Mindaugas Bilius buvo pirmas rutulio stūmimo rungtyje ir antras disko metime.

Golbolo komanda, nepatyrusi nei vieno pralaimėjimo, taip pat iškovojo aukso medalius.

  • Numesti svorio lieknėjimo apk mod
  • Kovo 8 dieną vykusiuose rinkimuose Erdvilė ir Andrius raudonuoju kilimu pirmą kartą žengė kartu viešai.
  • Nanook - Galia Nugalėti
  • Pilna portalo versija sveikai maitintis Kojų nuovargis išduoda pavojinga ligą: uždelsus baigiasi tragiškai
  • Sidabras dr simi

Po šių varžybų Lietuvos ministras pirmininkas Algirdas Butkevičius pažadėjo padvigubinti parolimpinių žaidynių prizininkų premijas, o valstybės prezidentė Dalia Grybauskaitė pasiūlė jas sulyginti su olimpiečių apdovanojimais. Jo raumeningas treneris Ramūnas Leonas negarsiai nusijuokia ir stebėdamas auklėtinį išsitraukia iš kišenės nedidelį chronometrą. Edgaras vis dar sėdi ant suoliuko baseino kampe.

Galia Nugalėti

Užsimerkęs ir nuleidęs galvą jis nervingai glosto šviesius plaukus. Plaukimas rezultatui — labiausiai jaudinanti jo treniruotės dalis, todėl Edgarui reikia truputį daugiau laiko nusiteikti. Čia plaukikas lieka vienas ir atsistojęs ant tramplino krašto laukia švilpuko, po kurio drąsiai šoks į skaidrų vandenį. Tačiau jis neria sunkiai mesti svorį būdamas 43ejų visišką tamsą — Edgaras nemato nuo penkiolikos metų. S11, Edgarui priklausančią neįgalumo klasę, gauna turintieji tik sunkiausią regėjimo negalią arba, kitaip tariant, visiškai nematantys.

sunkiai mesti svorį būdamas 43ejų

Jis yra vienintelis neįgalus plaukikas iš Lietuvos m. Nors jam tik septyniolika, jis labai retai juokauja ir daugiau klauso nei kalba, o norėdamas gerai pasiruošti pirmajai savo parolimpiadai, beveik kiekvieną dieną pradeda baseine, plaukiodamas nuo vieno krašto iki kito ir skaičiuodamas grybšnius. Edgarui šis laikas patinka, nes, anot jo, treniruodamasis jis dažniausiai lieka sunkiai mesti svorį būdamas 43ejų su savo mintimis — jaučia, kaip suspaustas vanduo praeina pro rankas ir mano, kad beveik gali nuo jo atsistumti.

Apskritai, jis apibūdina vandenį kaip vyndarys galėtų kalbėti apie vyną — sako, kad įšokęs į baseiną visų pirma patikrina, ar vanduo jame minkštas ar kietas. Tačiau ilgai svajoti nepavyksta, nes, viena koja atsirėmęs į trampliną, prie baseino krašto Edgaro visada laukia jo treneris Ramūnas.

Jis prižiūri, kad auklėtinis neatsitrenktų į sienelę ir įspėja apie ją lengvu specialios lazdelės bakstelėjimu per plaukiko nugarą. Šiandien ši schema atrodo visiškai suderinta ir dažnai vyksta neištarus nė vieno žodžio. Pirštų sąnariai būdavo tiek sutrankyti, kad negalėdavau jų sulenkti. Labai dažnai užplaukdavau ant virvių, nunerdavau į kitus takus, susibraižydavau.

Tiesiog būdavo beprotiškai sunku. Nei grybšnių skaičiavimas, nei trenerio pastangos ir išbandyta metodika negali visiškai apsaugoti nuo varžybų jaudulio, kuris kartais jauną vaikiną nuveda ne ant apdovanojimų pakylos, o į svetimą taką.

sunkiai mesti svorį būdamas 43ejų

Stebėdamas Edgaro treniruotę, jo treneris Ramūnas rašo pastabas bei rezultatus į treniruočių dienoraštį ir kiek stipriau suspaudžia lūpas — jo manymu, prognozuoti Edgaro pasirodymo Rio de Žaneire beveik neįmanoma, nes kategorijoje, kurioje jis rungtyniauja, diskvalifikacijos galimybė daug didesnė nei sveikųjų sporte.

Sukausto kojas, atima rankas… Edgarui labai sudėtinga su tuo susitvarkyti, nes, kai nematantis nusilpsta, jį gali nunešti į šoną. Tada užkabins takelį, pradės stabdytis… Dėl to aš niekada neprognozuoju.

Gal kažko tikiuosi, bet garsiai apie tai nekalbu. Edgaras tyli. Visiškai regėjimas dingo prieš dvejus metus, o iki to laiko Edgaras nešiojo akinius storais stiklais, galėjo atskirti šviesas ir kontūrus. Tais laikais Edgaras visai negalvojo apie profesionalų sportą, bet susipažinimas su plaukimo technika dar nedingus regėjimui turėjo daug įtakos jo dabartiniams rezultatams, nes šiandien Edgaras įsivaizduoja, kaip atrodo taisyklingi judesiai ir turi pranašumą prieš tuos varžovus, kurie nemato nuo pat gimimo.

Tačiau vien prisiminimų gerai technikai neužtenka ir Ramūnas stengiasi išrasti kitus mokymo būdus: pavyzdžiui, paguldo Edgarą ant suoliuko, paima už rankos ir rodo, kaip atliekamas taisyklingas grybšnis ir ką tuo metu daro kojos.

Šis procesas nėra labai lengvas ir Ramūnas sako, kad treniruoti Edgarą pradėjo tik todėl, kad jis atėjo pas jį dar šiek tiek matydamas.

Kitu atveju Ramūnas nebūtų ėmęsis šio darbo, nes jam tai atrodo per sudėtinga. Kai miegu, sapnuoju, kad plaukiu, ir jaučiu takelį. Galima sakyti, kad iš baseino niekados negrįžtu.

Tik sapnuose nėra žmonių, išvis nieko, ir aš plaukiu vienas su savo mintimis. Bet treneris taip pat supranta, kad, nepaisant treniravimosi sąlygų, Edgaras vis tiek tikisi kada nors užlipti ant aukščiausio parolimpinės pakylos laiptelio.

Stengiuosi treniruoti kaip sveiką. Ir supratau, kad nematyti — reiškia gyventi visiškai kitaip.

lietuviÃÆÃâÃÂ

Iš tikrųjų Edgarui labai sunku, bet jis viską padaro gerai. Tokiais atvejais treneris beveik niekada nenusileidžia — pakelia balsą ir veja sunkiai kvėpuojantį sportininką į rūbinę.

sunkiai mesti svorį būdamas 43ejų

Tik tada stengiasi nekalbėti, kad neišsiduotų, jog visą šį laiką iš tikrųjų šypsojosi. Nė vieno medalio ant sienos, daug palaikymo iš vidaus Gavęs ar negavęs papildomų pratimų, po treniruotės Edgaras visada grįžta namo. Ten jį pasitinka mama Sandra — moteris vidutinio ūgio, šviesių plaukų ir tokių pat šviesių veido bruožų. Ji ir Edgaro tėtis gyvena toli nuo Kauno centro, mažame dviejų kambarių butuke kartu su trimis vaikais — Edgaras turi dar dvi seseris, iš kurių viena gimė likus vos trims mėnesiams iki parolimpinių žaidynių.

Nors jų bute visai nedaug daiktų, atrodo, kad kiekvienas jų turi savo vietą — ir spinta, ir sofutė, ir televizorius, ir dviaukštė Edgaro bei sesės Livetos, ir mažytės Viltės lovos. Tačiau nepaisant išorinės aplinkos kuklumo, Edgaro pasiekimais didžiuojasi visa šeima. Aš iškart apsiverkiau, buvo labai džiugu. Labai didžiuojuosi savo sūnumi. Apie sportą su savo vaiku ji beveik nekalba, nes tai trukdo jo nusiteikimui prieš varžybas, o grįžęs iš treniruotės Edgaras iš karto krenta į lovą.

Sesuo Liveta irgi nori padėti broliui ir prisidėti prie jo pasiekimų — nepaisant to, kad kaip numesti riebalus iš savo makšties mokosi aštuntoje klasėje, o Edgaras — vienuoliktoje, ji ruošia pamokas kartu — garsiai skaito jo programos kūrinius tol, kol brolis gali juos atpasakoti.

Edgaras Matakas To paties maršruto tie patys iššūkiai Vaikų užsispyrimas stebina Edgaro tėvus — nors tėtis stengiasi nuvežti sūnų į baseiną, dėl laiko stokos ne visada spėja tai padaryti.

20-metė Erdvilė viešai prisipažino meilėje Andriui Šedžiui: mes negalime vienas be kito

Nenorėdamas praleisti treniruotės, Edgaras važiuoja pats. Paėmęs baltąją akliesiems skirtą lazdelę, kuria tikrina duobes ir kliūtis, pažįstamame kieme jis lengvai apeina stulpus, prieš šaligatvio bortelius pakelia koją, o nuėjęs iki stotelės pirmas išgirsta atvažiuojantį troleibusą.

Geras orientavimasis žinomoje aplinkoje klaidina praeivius, todėl kartais, kai Edgarui reikia pagalbos, jie ne visada nori ją suteikti. Iš karto išgirdau ant Edgaro rėkiančią moteriškę. Viltis, bet ne tik olimpinė Edgaras supranta mamą, tačiau apie problemas vis tiek kalba nenoriai. Tik juokiasi, kad po atsitrenkimų baseine jis nebebijo kliūčių gatvėje. Sandra sako, kad jos sūnus į viską žiūri optimistiškai ir labai nemėgsta skųstis.

Net ir tada, kai pradėjo silpti regėjimas, Edgaras tylėjo. Ilgą laiką tėvai galėjo tik įtarti, kad su jų vaiku vyksta kažkas, apie ką jis nenori niekam pasakoti.

O tuo metu Edgaro matomas vaizdas vis stipriau susiliedavo ir šviesos, kurias anksčiau jis galėjo atskirti, palaipsniui geso. Paskutinis signalas buvo, kai eilinį, į visus kitus panašų, vakarą Edgaras, rodydamas pirštu į susuktus šiukšlių maišus, pasakė, kad nori šokolado.

Holivudas Tai Nuima | Straipsniai

Kai pati jaunystė, kai jis galėtų džiaugtis gyvenimu, jis nemato. Vaikšto su mama už rankos. O gal yra vilties? Tėtis Virginijus sako, kad pačios sūnaus akys sveikos, tačiau problema — jų nervai, kurių išgydyti šiandien neįmanoma, todėl reikia mokytis laimingai gyventi nematant. Ir Edgaras tai daro — praleidžia daug laiko su draugais, prašo mamos apibūdinti ką tik gimusią sesę ir svajoja įrašyti į knygas savo pergales bei rekordus.

Jis žino, kad reikia daug darbo bei užsispyrimo, tad jų jam netrūksta. Kaip ir įsitikinimo, kad vieną dieną pažengus mokslui jis vėl galės matyti saulę ir medžius, kurių kontūrus gerai atsimena iki šiol. Papildymas po Parolimpinių žaidynių Kaip ir buvo planuota, m.

sunkiai mesti svorį būdamas 43ejų

Edgaro treneris Ramūnas Leonas teigia, kad pagal Edgaro amžių jis dar gali dalyvauti mažiausiai trejose parolimpinėse žaidynėse. Jie tai daro jau mėnesį ir visą laiką sustoja toje pačioje vietoje. Suaugusieji kalbasi apie įvairius dalykus, aptaria naujienas, mažytė tuo metu šūkauja ir dainuoja. Visi stengiasi kuo daugiau triukšmauti, kartas nuo karto pažiūrėdami į pravirą langą.

Dažniausiai nieko neįvyksta, ir kompanija, praleidusi čia kelias valandas, lėtai pasuka namų link taip ir nepamačiusi žmogaus, dėl kurio buvo atėjusi. Ši kasdienė rutina pasikeis tik m.

sveikai maitintis

Keli pasaulio rekordai, du aukso, trys sidabro medaliai ir viena pasaulio čempionatų bronza, antra ir trečia vietos Europoje — tokią informaciją apie Ramunės pasiekimus neįgaliųjų sporte teikia Tarptautinis parolimpinis komitetas. Pati Ramunė šių skaičių patvirtinti negali, nes juokdamasi sako, kad niekada nebandė skaičiuoti savo apdovanojimų. Vienintelis dalykas, kurį ji žino tiksliai — tai, kad jos kolekcijoje vis dar nėra parolimpinio medalio.

Nuo jo m. Londone šuolių į tolį rungtyje 4,67 m nušokusią Ramunę skyrė vos vienas centimetras. Tačiau m. Stovėdavau ten su suknia iki bambos, sandalais, surištu kuoduku ir bandžiau vadovauti vyresnesniems.

  • Numesti svorio namuose tikrai greitai
  • Spausdinti Keturiasdešimtmetis kaunietis: buvau miręs Tomo Raginos nuotr.
  • Keturiasdešimtmetis kaunietis: buvau miręs | kaipgautipinigu.lt
  • Pagrindinius ralio čempionato etapus aplanko ne vienas tūkstantis autosporto gerbėjų.
  • Liekninti juosmenį

Jos mama Algina Vilčinskienė sutinka, kad dukros gyvenime sportas buvo visada, nes su lengvąja atletika Ramunė susipažino anksčiau nei išmoko vaikščioti — dar gulėdama vežimėlyje ji jau matė, kaip jos trenere dirbanti motina ruošia auklėtinius varžyboms. Aplinka, dešimtkovininko tėčio ir Lietuvos rekordininkės mamos genai padėjo pagrindą prisirišti prie fizinės veiklos, todėl sunkiai mesti svorį būdamas 43ejų lankyti pradinę mokyklą, Ramunė nusprendė, kad nori tapti profesionalia lengvaatlete ir dalyvauti olimpiadoje, kurią nuolatos stebėdavo per televizorių.

Net tada, kai mokytojai palikdavo po pamokų, ji išmesdavo kuprinę pro langą ir kartu su draugėmis bėgdavo į treniruotę. Tačiau vis tiek visada palaikė Ramunę, kuri tęsė treniruotes net ir išvažiavusi iš gimtosios Klaipėdos į Vilnių, kur tik pradėjusi studijuoti geografiją Pedagoginiame institute beveik iš karto perėjo į Kūno kultūros fakultetą. Čia Ramunė rimtai ruošėsi daugiakovei, savanoriškai atsisakiusi gyvenimo už maniežo ar stadiono. Pasimatymai, studentų vakarėliai, net Kūčių vakarienė namie — viskas, kas galėjo bent truputį blaškyti treniruotėms skirtą dėmesį, buvo nustumta į antrą, trečią, o gal net į dešimtą planą.

Savo jaunystę, ambicijas sunkiai mesti svorį būdamas 43ejų jėgas Ramunė skyrė tik šuoliams, bėgimams ir metimams, kurie sudaro daugiakovės rungtį. Po kurio laiko pastangos per treniruotes virto rezultatais per varžybas ir Ramunė laimėjo Lietuvos čempionato sidabrą. Atrodė, atėjo metas pasiekti dar daugiau, tačiau pabaigusi studijas ir nepatekusi į Tarybų Sąjungos rinktinę, ji turėjo grįžti namo į Klaipėdą.

Nematant tolimesnės perspektyvos, mintys apie profesionalią lengvaatletės karjerą kasdien nyko, kol vieną dieną dingo visai. Tada vietoje olimpinės aprangos, apie kurią Ramunė svajojo vaikystėje, ji apsivilko sportinį kūno kultūros mokytojos kostiumą ir nuėjo dirbti į vidurinę mokyklą.