Mesti svorį ir tapti antgamtiškai gražiu pasąmoniu,

Jei tokie turi popiežišką knygų pardavėjo vardą, tebūna apskųsti Apaštalų Sostui. Dosto­ jevskis.

Kadangi simboliai savo objektų atžvilgiu yra vien tik simboliai, o tikinčiojo atžvilgiu — tik įrankiai, tai, pagal modernistų mokymą, pirmiausia yra būtina, kad tikintysis per daug neakcentuotų formuluotės, o naudotų ją tik tam, kad galėtų susijungti su absoliučia tiesa, kurią formulė tuo pat metu atskleidžia ir paslepia, kitaip sakant, stengiasi, bet niekuomet negali išreikšti.

Modernistai taip pat reikalauja, kad tikintysis naudotųsi formuluotėmis tik tiek, kiek jos yra jam naudingos, nes jos yra duotos kaip pagalbinė priemonė, o ne kaip kliūtis, tačiau tinkamai atsižvelgiant į viešąją pagarbą, priklausančią toms formuluotėms, kurias viešasis Magisteriumas laiko tinkamomis išreikšti bendram sąmoningumui, kol tas pats Magisteriumas nenuspręs kitaip. Kalbant apie imanenciją, nėra lengva nustatyti, ką būtent modernistai turi omeny, nes šiuo klausimu jų nuomonės būna skirtingos.

Kai kurie ją supranta ta prasme, kad veikdamas žmoguje Dievas yra jam intymesnis nei žmogus pats sau, ir tinkamai suprasta ši koncepcija yra nepriekaištinga. Kiti mano, kad dieviškasis veikimas sudaro vienovę su prigimties veikimu, kaip pirminės priežasties veikimas yra viena su antrinės priežasties veikimu, o tai griauna antgamtinę tvarką. Pagaliau dar kiti aiškina imanenciją tokiu būdu, kuris dvelkia panteizmu, ir šis būdas iš tikrųjų labiausiai derinasi su visa jų doktrina.

Dieviškosios permanencijos principas Su imanencijos principu siejasi kitas, kurį būtų galima pavadinti dieviškosios permanencijos principu. Nuo pirmojo jis skiriasi beveik taip pat, kaip asmeninė patirtis skiriasi nuo patirties, perduodamos per Tradiciją. Pavyzdys, mesti svorį ir tapti antgamtiškai gražiu pasąmoniu, kas turima omeny, gali būti Bažnyčia ir sakramentai.

Pasak modernistų, Bažnyčia ir sakramentai neturi būti traktuojami kaip įsteigti paties Kristaus. Taip juos traktuoti neleidžia agnosticizmas, nepripažįstantis Kristuje nieko daugiau kaip tik žmogų, kurio, kaip ir kitų žmonių, religinė sąmonė formavosi pamažu. To neleidžia taip pat imanencijos dėsnis, atmetantis tai, ką jie vadina išoriniu pritaikymu.

To neleidžia ir evoliucijos dėsnis, reikalaujantis laiko ekologiški ploni paspaudimai tam tikrų aplinkybių sekos visų embrionų vystymuisi. Pagaliau to neleidžia istorija, parodanti, kad būtent tokia ir buvo dalykų eiga. Tad reikia manyti, kad ir Bažnyčia, ir sakramentai buvo Kristaus įsteigti netiesiogiai. Tačiau kaip?

Ogi taip: Kristaus sąmonė, pasak jų, tam tikru būdu virtualiai apima visų krikščionių sąmones, kaip augalas yra sėkloje. Ir kaip šakos gyvena sėklos gyvenimą, taip ir visi krikščionys, galima sakyti, gyvena Kristaus gyvenimą. O pagal tikėjimą Kristaus gyvenimas yra dieviškas, todėl toks yra ir krikščionių gyvenimas.

999 priežastys mesti svorį tumblr būdai kaip numesti pilvo apačios riebalus

Ir jeigu per amžius iš šio gyvenimo atsirado Bažnyčia ir sakramentai, yra visiškai teisinga sakyti, kad jų kilmė yra iš Kristaus ir yra dieviška. Tokiu pat būdu jie įrodo Šv. Rašto ir dogmų dieviškumą.

Ir čia modernistų teologija, galima sakyti, pasiekia savo pilnatvę. Tiesa, silpni ištekliai, tačiau daugiau nei pakankami teologui, kuris išpažįsta, kad mokslo išvados, kad ir kokios jos būtų, visuomet turi būti priimtos! Niekas neturės jokių sunkumų pritaikydamas šias teorijas kitiems klausimams, kuriuos Mes ketiname aptarti. Dogma ir sakramentai Iki šiol esame trumpai nagrinėję tikėjimo kilmės bei prigimties klausimą.

Šv. Pijus X. Enciklika „Pascendi Dominici gregis“ apie modernistų doktrinas

Bet tikėjimas turi daug sričių, o svarbiausios iš jų yra Bažnyčia, dogmos, liturgija, maldingos praktikos, knygos, kurias vadiname šventomis, ir mums rūpi sužinoti, ką apie tai byloja modernistai.

Pradėkime nuo dogmos. Jau esame kalbėję apie jos kilmę ir prigimtį. Dogma atsiranda iš tam tikro impulso ar būtinybės, kai tikintysis detalizuoja savo mintis taip, kad galėtų jas aiškiau pateikti sau pačiam ir kitiems.

Ši detalizacija pasireiškia kaip pirminės intelekto formulės tyrinėjimo ir tobulinimo procesas, pagrįstas ne vidine logika, o aplinkybėmis arba, kaip modernistai miglotai sako, gyvybingumu. Šitaip aplink pirminę formuluotę, kaip jau esame nurodę, pamažu formuojasi antrinės formuluotės.

Jos pamažu grupuojasi į vieną visumą, arba vieną doktrinos konstrukciją, ir toliau yra viešojo Magisteriumo aprobuojamos kaip atitinkančios bendrą sąmoningumą, ir pavadinamos dogmomis. Dogma turi būti griežtai skiriama nuo teologų spekuliacijų.

Pastarosios, nors ir nėra gyvos dogmos, nėra ir nenaudingos, nes tarnauja tam, kad galėtų būti pašalintas prieštaravimas tarp religijos ir mokslo, taip pat religijos apšvietimui ir apgynimui iš išorės. Jos net gali padėti pagrindą būsimajai dogmai. Apie liturgiją daug nekalbėtume, jei ne tas faktas, kad šis klausimas apima ir sakramentus, kurių atžvilgiu modernistų klaidos yra rimčiausios.

Pasak jų, sakramentai atsiranda iš dvigubo impulso arba poreikio, nes, kaip matėme, jų sistemoje viskas yra paaiškinama per vidinius impulsus ir būtinumus. Pirmasis poreikis yra suteikti religijai tam tikrą jutiminę išraišką, antrasis — ją aktualizuoti, o to negalima padaryti be tam tikrų jutiminių formų ir pašvenčiamųjų veiksmų, kurie yra vadinami sakramentais.

Tačiau modernistams sakramentai yra tik simboliai ir ženklai, nors ir turintys tam tikrą veiksmingumą. Pasak jų, šis veiksmingumas yra panašus į veiksmingumą kai kurių frazių, plačiai paplitusių ir turinčių galią skleisti tam tikras idėjas bei daryti protui didelę įtaką. Kas tokios frazės yra idėjoms, tas religiniam jausmui yra sakramentai, ir niekas daugiau. Šventasis Raštas Jau esmę trumpai aptarę šventųjų knygų prigimtį ir kilmę.

Pasak modernistų, teisinga būtų jas apibūdinti kaip santrauką patirčių, tačiau ne tokių, kurias kartkartėmis gali turėti kas tik nori, bet mesti svorį ir tapti antgamtiškai gražiu pasąmoniu nepaprastų ir stebinančių patirčių, kurių yra kiekvienoje religijoje.

Būtent taip jie moko apie mūsų Senojo ir Naujojo Testamentų knygas. Tačiau, norėdami patenkinti savo pačių teorijų reikalavimus, jie nepaprastai išradingai pabrėžia, kad, nors patirtis yra tai, kas priklauso dabarčiai, ji taip pat gali semtis medžiagos iš praeities ir ateities, nes veikiant atminčiai tikintysis vėl tam tikru mastu išgyvena praeitį kaip dabartį, ir jau gyvena ateitimi ją numatydamas. Šitaip galima paaiškinti, kodėl istorinės ir apokaliptinės knygos yra įtrauktos į Šventąjį Raštą.

Dievas iš tikrųjų kalba šiose knygose per tikintįjį, tačiau, pasak modernistų teologijos, tiktai per imanenciją arba vitalinę permanenciją. Galime paklausti, kas tuomet nutinka įkvėpimui?

Įkvėpimas, atsako jie, niekuo nesiskiria nuo to impulso, kuris skatina tikintįjį atskleisti jame esantį tikėjimą rašytiniais žodžiais, išskyrus galbūt savo stiprumą. Tai yra šis tas panašaus į poetinį įkvėpimą, apie kurį yra pasakyta: mumyse yra Dievas, ir savo judesiu Jis uždega mus. Būtent šia prasme sakoma, kad Dievas yra šventųjų knygų įkvėpėjas.

Religija Ir Filosofija

Maža to, kalbėdami apie šį įkvėpimą, modernistai tvirtina, kad šventosiose knygose nėra nieko, kas jo neturėtų. Šiuo atžvilgiu juos galima būtų laikyti esant ortodoksiškesnių pažiūrų už kai kuriuos pastarųjų laikų rašytojus, kurie įkvėpimą šiek tiek apriboja, pavyzdžiui, tose vietose, kur buvo pastebėtos vadinamosios netiesioginės citatos.

Bet visa tai yra tik akių dūmimas. Juk, jei sutiksime su agnostikų normomis ir Bibliją laikysime žmogišku veikalu, sukurtu žmonių ir žmonėms, teologas galės kiek nori skelbti, kad imanentiškai jis yra dieviškas veikalas, — įkvėpimui vietos nebėra. Modernistai gina bendrą šventųjų knygų įkvėpimą, bet nepripažįsta įkvėpimo katalikiška prasme. Bažnyčia Platesnis aptarimo laukas atsiveria, kai priartėjame prie to, ką modernistų mokykla įsivaizduoja esant Bažnyčios prigimtimi.

Jie pradeda nuo mesti svorį ir tapti antgamtiškai gražiu pasąmoniu, kad Bažnyčia gimė iš dvigubo poreikio: pirma, iš individualaus tikinčiojo poreikio perduoti savo tikėjimą kitiems, ypač jeigu jis turi kokią nors originalią ir ypatingą patirtį. Antra, iš kolektyvinio poreikio, atsiradusio tuomet, kai tikėjimas tapo bendras daugeliui, sudaryti bendruomenę, ginti, remti ir skleisti bendrąjį gėrį. Kas gi tuomet yra Bažnyčia? Tai kolektyvinės sąmonės produktas, tai yra individualių suvokimų skatinimo junginys, atsiradęs dėl vitalinės permanencijos principo, o tai priklauso nuo pirmojo tikinčiojo, kuris katalikams yra Kristus.

Pagaliau kiekvienai bendruomenei yra reikalingas vadovaujantis autoritetas, galintis vesti jos narius į bendrą tikslą ir išmintingai ugdyti tarpusavio priklausomybės elementus, kurie religinėje bendruomenėje yra doktrina ir kultas. Iš čia išplaukia trejopas Katalikų Bažnyčios autoritetas: disciplinarinis, dogmatinis ir liturginis. Šio autoriteto prigimtį galima suprasti iš jo kilmės, o jo teises ir pareigas — iš jo prigimties.

Praeityje buvo paplitusi klaidinga nuomonė, kad autoritetas atėjo į Bažnyčią iš išorės, taip sakant, tiesiogiai iš Dievo, ir tuomet jis teisėtai buvo laikomas autokratiniu. Bet šiandien ši koncepcija yra pasenusi.

Juk, kaip Bažnyčia yra gyva sąmonių bendrystės emanencija, taip ir autoritetas gyvai išplaukia iš pačios Bažnyčios. Todėl autoriteto, kaip ir pačios Bažnyčios, šaltinis yra religinė sąmonė, vadinasi, jis yra jai pavaldus. Jeigu autoritetas išsižada šio pavaldumo, jis virsta tironija. Nes mūsų laikais laisvės supratimas pasiekė aukščiausią savo raidos tašką ir pasaulietinėje plotmėje visuomenės sąmonė įvedė liaudies valdymą. Bet žmogus turi tik vieną sąmonę kaip ir vieną gyvenimą.

Todėl bažnytinis autoritetas turi būti demokratinis, jei nenori sukelti žmonijos sąmonėje vidinio konflikto. Atsisakymas tai padaryti užtrauks nelaimę. Juk beprotybė galvoti, kad šiandien taip išplitęs laisvės jausmas gali nuslopti.

Jeigu jis būtų jėga sulaikytas ir apribotas, tuo baisesnis būtų jo išsiveržimas, galintis nušluoti kartu ir Bažnyčią, ir religiją. Taigi tokia yra situacija, žiūrint modernistų akimis, ir jų vienintelis ir didžiausias rūpestis yra rasti susitaikymo kelią tarp Bažnyčios autoriteto ir tikinčiųjų laisvės.

Bažnyčios ir valstybės santykiai Tačiau Bažnyčia turi susitarti ne tik su savo pačios nariais. Šalia santykių su tais, kurie yra viduje, ji turi ir kitus — su tais, kurie yra išorėje. Bažnyčia viena neapima viso pasaulio, pasaulyje yra ir kitų bendruomenių, su kuriomis ji būtinai turi turėti reikalų ir palaikyti ryšį. Todėl Bažnyčios teisės ir pareigos pasaulietinių bendruomenių atžvilgiu turi būti apibrėžtos pačios jos prigimties, tokios prigimties, kurią yra aprašę modernistai.

Aišku, kad šiam reikalui reikia taikyti tas pačias taisykles, kurios buvo nurodytos mokslo ir tikėjimo atveju, nors tai buvo objekto klausimas, o čia mes turime klausimą dėl tikslų. Tad kaip tikėjimas ir mokslas yra svetimi vienas kitam, nes jų objektai yra skirtingi, taip svetimos yra Bažnyčia ir valstybė, nes jų tikslai mesti svorį ir tapti antgamtiškai gražiu pasąmoniu skirtingi: Bažnyčios tikslas esąs dvasinis, o valstybės — laikinas.

Anksčiau galima buvo laikiną tikslą pajungti dvasiniam ir kai kuriuos klausimus traktuoti kaip bendrus, pripažįstant juose Bažnyčios, kaip karalienės ir šeimininkės, poziciją, nes tuomet buvo manoma, kad Bažnyčia yra betarpiškai Dievo, kaip antgamtinės tvarkos autoriaus, įsteigta. Tačiau šiandien tiek filosofai, tiek ir istorikai atsisako šio mokymo. Todėl valstybė turi būti atskirta nuo Bažnyčios, o pilietis — nuo kataliko.

Kiekvienas katalikas, būdamas kartu ir pilietis, turi teisę ir pareigą darbuotis bendrojo gėrio labui taip, kaip jam atrodo geriausiai, nesirūpindamas Bažnyčios autoritetu, nekreipdamas dėmesio į jos pageidavimus, patarimus ar įsakymus, netgi nepaisydamas jos priekaištų. Mat Bažnyčia, nubrėždama ir nurodydama piliečiui kokią nors veikimo liniją, nesvarbu, kokia to nurodymo dingstis, viršija savo autoritetą, ir tam reikia priešintis, kiek leidžia jėgos.

Garbingieji Broliai, principai, iš kurių kilo šis mokymas, buvo iškilmingai pasmerkti Mūsų pirmtako Pijaus VI jo Apaštalinėje Konstitucijoje Auctorem fidei [13]. Bažnyčios Magisteriumas Tačiau modernistams nepakanka, kad valstybė būtų atskirta nuo Bažnyčios.

Juk tiek tikėjimas turi būti pavaldus mokslui, kiek tai susiję su priklausančiais fenomenų sferai elementais, tiek ir Bažnyčia turi būti pavaldi valstybei laikinuose dalykuose. Nors modernistai gali atvirai to nesakyti, jie yra priversti tai pripažinti laikydamiesi savo pozicijos logikos.

Juk sutinkant su principu, kad laikinuose dalykuose tik valstybė turi valdžią, galima padaryti išvadą, kad kai tikintysis, nepasitenkinęs tik vidiniais religijos veiksmais, pereina prie išorinių aktų, pavyzdžiui, sakramentų priėmimo ar administravimo, šie aktai yra pavaldūs valstybei. Kas tuomet nutinka Bažnyčios autoritetui, kuris gali reikštis išoriniais veiksmais? Jis neabejotinai atsiduria visiškoje valstybės valdžioje. Būtent ši neišvengiama pasekmė skatina daugelį liberalių protestantų atmesti visą išorinį kultą, maža to, visą išorinį religijos bendrumą, ir verčia juos ginti tai, ką jie vadina individualia religija.

Modernistai dar atvirai taip toli nenuėjo, tuo tarpu jie nori, kad Bažnyčia pati laikytųsi tos krypties, kurią jie primygtinai jai siūlo, ir prisitaikytų prie valstybės formų. Tokios yra jų idėjos apie disciplinarinį autoritetą. Tačiau dar blogesnė ir pražūtingesnė yra jų Bažnyčios Magisteriumo koncepcija.

ar diazepamas privers mane mesti svorį atrodo kad negaliu prarasti pilvo riebalų

Jie sako, kad viena religinė bendruomenė negali būti tikrai vieninga, jeigu jos narių religinis sąmoningumas, taip pat ir jų priimtos formuluotės nebus vieningos. Bet ši dviguba vienybė reikalauja tam tikro bendro proto, kurio funkcija yra atrasti ir apibrėžti formuluotę, geriausiai atitinkančią bendrą sąmoningumą.

Maža to, jis turi turėti pakankamą autoritetą, leidžiantį jam primesti bendruomenei pasirinktą formuluotę. Iš šių dviejų elementų — bendro proto, kuris išveda formuluotę, ir autoriteto, kuris ją primeta, — susijungimo ir net susiliejimo kyla, pasak modernistų, bažnytinio Magisteriumo sąvoka. Kadangi šis Magisteriumas galų gale kyla iš individualių sąmonių ir turi viešosios naudos mandatą jų labui, iš to būtinai išplaukia, kad jis turi nuo jų priklausyti ir todėl turi būti priverstas nusilenkti liaudies nuomonėms.

Neleisti individualioms sąmonėms laisvai ir atvirai reikšti jų jaučiamus impulsus, trukdyti kriticizmui skatinti dogmą vystytis jos būtinos evoliucijos keliu — nėra teisėtas naudojimasis valdžia, duota visų gerovei, bet piktnaudžiavimas ja. Taip pat tinkamo metodo ir saiko reikia laikytis vykdant autoriteto funkcijas.

Ar nesakėme to jau prieš kurį laiką?

Kai pasmerkiamas ar uždraudžiamas veikalas, nesusipažinus su autoriumi, neišklausius jo paaiškinimų, be diskusijos, tuomet priartėjama prie tironijos. Vėl kyla klausimas, kaip surasti būdą suderinti visišką autoriteto teisę su laisve. Šiuo metu katalikui tinkamas kelias būtų viešai parodyti savo gilią pagarbą autoritetui, ir kartu niekuomet neatsisakyti savo paties sprendimo. Modernistai nurodo Bažnyčiai tokią bendrą kryptį: bažnytinis autoritetas, kadangi jo tikslas yra absoliučiai dvasinis, turi atsisakyti to dirbtinio iškilmingumo, kuris puošia jį žmonių akyse.

Čia jie pamiršta, kad būdama skirta sielai, religija nėra skirta išimtinai jai, ir kad pagarba, rodoma Bažnyčios autoritetui, yra atspindys pagarbos jį įsteigusiam Kristui.

Doktrinos evoliucija Atsakydami į visus tikėjimo ir įvairių jo aspektų klausimus, dar turime aptarti, Garbingieji Broliai, ką modernistai sako apie tikėjimo ir jo aspektų vystymąsi. Pirmiausia jie nustato bendrą principą, kad gyvojoje religijoje viskas yra pavaldu kitimui ir iš tikrųjų turi keistis.

Šitaip jie pereina prie to, kas praktiškai yra svarbiausia jų mokyme, būtent prie evoliucijos. Viskas yra pavaldu evoliucijos dėsniams — dogma, Bažnyčia, liturgija, knygos, kurias mes gerbiame kaip šventąsias, net pats tikėjimas.

Kitaip gresia mirtis. Tam, kuris atsimena, ką modernistai sako apie kiekvieną iš šių dalykų, šio principo paskelbimas neturėtų būti netikėtas. Nustatę šį evoliucijos dėsnį, patys modernistai moko mus, kaip jis veikia. Pirmiausia tikėjimo atžvilgiu jie sako, kad pirminė tikėjimo forma buvo elementari ir bendra visiems žmonėms, nes jos pradžia yra žmogaus prigimtyje ir žmogaus gyvenime.

Gyvybės evoliucija atnešė pažangą ne papildydama naujomis ir vien tik atsitiktinėmis formomis iš išorės, o apšviesdama sąmonę stiprėjančiu religiniu jausmu. Pažanga buvo dvejopa: negatyvi, atsisakant pašalinių elementų, pavyzdžiui, tokių, kurie kyla iš šeimos ar tautybės; ir pozityvi, per tą intelektualinį ir moralinį žmogaus tobulinimą, dėl kurio dieviškumo idėja tapo svaresnė ir aiškesnė, o kartu sustiprėjo religinis jausmas.

Tikėjimo pažangos priežastys turi būti tos pačios, kaip anksčiau pateiktos aiškinant jo kilmę. Tačiau prie jų dar turi būti priskirti tie nepaprasti žmonės, kuriuos mes vadiname pranašais, iš kurių didžiausias buvo Kristus, nes jų gyvenime ir žodžiuose buvo kažkas paslaptinga, ką tikėjimas priskiria dieviškumui, taip pat todėl, kad jų daliai teko naujos ir originalios patirtys, visiškai atitinkančios jų laikų religinius poreikius.

Dogmos evoliucija vyksta dažniausiai dėl to, kad reikia įveikti tikėjimo kliūtis, nugalėti priešus ir paneigti priekaištus. Dar reikia pridurti nepaliaujamas pastangas vis giliau įsiskverbti į tikėjimo paslaptis.

Be kitų pavyzdžių, mesti svorį ir tapti antgamtiškai gražiu pasąmoniu atsitiko Kristaus atveju: tas kažkas, ką tikėjimas jame atpažino kaip dieviška, lėtai ir nuosekliai išsiskleidė taip, kad jį pagaliau pradėta laikyti Dievu. Pagrindinis kulto evoliucijos akstinas yra poreikis prisitaikyti prie žmonių papročių ir tradicijų, taip pat ir poreikis pasinaudoti ta verte, kurią kai kurie veiksmai įgijo per paprotį.

Pagaliau pačioje Bažnyčioje evoliucija yra palaikoma per poreikį prisitaikyti prie istorinių sąlygų ir prisiderinti prie esamų bendruomenės formų. Toks yra jų požiūris į kiekvieną atvejį. Mes dar norime atkreipti dėmesį į visą šią poreikių arba būtinybių teoriją. Toli pranokstanti visa tai, ką esame matę, ji yra to garsaus metodo, kurį jie apibūdina kaip istorinį, pagrindas. Tradicija ir pažanga Nors evoliucijos akstinas yra poreikiai arba būtinybės, tačiau, būdama vien jų skatinama, ji lengvai peržengtų tradicijos ribas ir atsiskirtų nuo savo pirminio gyvybinio principo.

Užuot skatinus pažangą, tai atvestų prie žlugimo. Todėl tie, kurie anksčiau studijavo modernistų idėjas, evoliuciją apibūdina kaip išdavą dviejų galių priešpriešos, iš kurių viena yra linkusi į pažangą, o kita — į konservatyvumą. Konservatyvioji galia glūdi Bažnyčioje ir yra aptinkama Tradicijoje. Tradicijai, tiek de jure, tiek ir de facto, atstovauja religinis autoritetas. De jure, nes iš pačios autoriteto prigimties išplaukia užduotis saugoti tradiciją; ir de facto, nes iškildamas virš gyvenimo atsitiktinumų, autoritetas vargu ar jaučia pažangos raginimus.

Progresyvioji jėga, priešingai, atsiliepdama į vidinius poreikius, glūdi individualiose sąmonėse ir veikia jose, ypač tose, kurios labiau siejasi su gyvenimu. Mes jau matėme, Garbingieji Broliai, kaip pasirodė šis žalingiausias mokymas, kuris nori padaryti pasauliečius Bažnyčios pažangos faktoriumi.

Tai dėl tam tikro susitarimo ir kompromiso tarp šių dviejų, konservatyviosios ir progresyviosios, jėgų, tai yra tarp autoriteto ir individualių sąmonių, įvyksta pasikeitimas ir pažanga. Individualios sąmonės, arba kai kurios iš jų, veikia kolektyvinę sąmonę, kuri verčia autoriteto turėtojus tartis ir šių susitarimų laikytis.

Modernistų nuostatos Turint visa tai omeny, suprantama, kodėl modernistai stebisi, kai yra peikiami ar baudžiami. Tai, kas jiems priskiriama kaip kaltė, jie laiko savo šventa pareiga. Jie geriau už bet kurį kitą supranta tikinčiųjų sąmonių poreikius, nes palaiko su jomis glaudesnį ryšį nei bažnytinis autoritetas. Maža to, jie, taip sakant, įkūnija jas savyje.

Todėl viešai kalbėti ir rašyti yra jų būtina pareiga. Tegu autoritetas priekaištauja jiems, jei nori. Jų sąžinė yra rami ir vidinė patirtis užtikrina juos, kad jie užsitarnavo ne kaltinimą, bet pagyrimą. Galiausiai jie supranta, kad nėra pažangos be kovos ir kovos be aukų, ir yra pasirengę tapti aukomis kaip pranašai arba kaip pats Kristus.

Jie nejaučia širdyje kartėlio autoritetui, kuris grubiai su jais elgiasi, nes pagaliau jie mielai pripažįsta, kad taip elgtis yra autoriteto pareiga. Juos liūdina tik tai, kad autoritetas yra kurčias jų įspėjimams, nes šitaip jis stabdo sielų pažangą, bet jie neabejoja, jog ateis valanda, kai toliau delsti bus nebeįmanoma, nes evoliucijos dėsnius galima tik trumpam sustabdyti, bet negalima jų visiškai išvengti.

Ir taip jie eina savo keliu nekreipdami dėmesio į papeikimus ir pasmerkimus, slėpdami neįtikėtiną įžūlumą po nusižeminimo kauke. Tuo metu, kai jie apsimeta nusilenkę, jų mintys ir rankos dar drąsiau vykdo savo planą. Ir jie noriai ir sumaniai laikosi šios linijos, nes pagal jų sistemą, autoritetas turi būti skatinamas, bet nenuverčiamas, ir jiems yra būtina pasilikti Bažnyčioje, kad galėtų pamažu pakeisti kolektyvinę sąmonę.

Taip sakydami jie nepastebi, jog prisipažįsta, kad kolektyvinė sąmonė nėra su jais ir kad jie neturi teisės skelbtis jos aiškintojais. Ankstesnis modernistų pasmerkimas Taigi, Garbingieji Broliai, modernistams, ar jie būtų autoriai ar propagandistai, Bažnyčioje nėra nieko stabilaus, nieko nekintamo. Todėl visada privalu išlaikyti tą šventųjų dogmų prasmę, kurią šventoji Motina Bažnyčia kartą nustatė visiems laikams, ir niekuomet nuo jos nenukrypti prisidengus kokio nors tariamojo aukštesnio supratimo vardu.

Kiti modernistų veiklos aspektai Kalbėjome apie modernistą kaip apie filosofą, tikintįjį ir teologą. Dabar turime aptarti jį kaip istoriką, kritiką, apologetą ir reformatorių.

Anarsijos Adamonienės recenzijos - Prienų Justino Marcinkevičiaus viešoji biblioteka

Modernistas kaip istorikas Kai kurie modernistai, atsidavę istorijos tyrinėjimams, atrodo, yra giliai susirūpinę, kad jų nepalaikytų filosofais. Jie skelbiasi visiškai nieko nežiną apie filosofiją, ir čia parodo nepaprastą gudrybę, nes jie ypač siekia, kad jų neįtartų turint kokių nors išankstinių nusistatymų dėl filosofinių teorijų, kurios leistų juos apkaltinti tuo, ką jie vadina neobjektyvumu.

Tačiau tiesa yra tai, kad jų istorija ir jų kriticizmas yra persmelkti jų filosofijos, ir kad jų istorinės išvados natūraliai išplaukia iš filosofinių principų. Tai akivaizdu kiekvienam mąstančiam žmogui. Pirmieji trys jų dėsniai glūdi trijuose filosofijos, apie kurią jau esame kalbėję, principuose: agnosticizmo principe, dalykų pakeitimo per tikėjimą teorijoje bei ten, ką būtų galima pavadinti iškraipymo principu.

numesti svorio prieš pastojant svorio kurtas

Pažiūrėkime, kokios yra kiekvieno iš jų pasekmės. Agnosticizmas mums sako, kad istorija, panašiai kaip ir mokslas, turi reikalą išimtinai su fenomenais. Vadinasi, Dievas ir jo dalyvavimas žmogiškuose reikaluose turi būti perduotas tikėjimo sferai, kaip jai vienai tepriklausantis dalykas. Todėl ten, kur yra derinamas dvigubas, dieviškas ir žmogiškas, elementas, pavyzdžiui, Kristuje, Bažnyčioje, sakramentuose ar daugelyje kitų panašių dalykų, jie turi būti padalyti ar atskirti.

Žmogiškas elementas turi būti paliktas istorijai, o dieviškas priskirtas tikėjimui. Todėl tarp modernistų yra taip paplitęs skirtumas tarp istorijos Kristaus ir tikėjimo Kristaus, istorijos Bažnyčios ir tikėjimo Bažnyčios, istorijos sakramentų ir tikėjimo sakramentų ir kitų panašių dalykų. Toliau randame, kad pats žmogiškasis elementas, su kuriuo istorikas turi dirbti taip, kaip jis yra dokumentuose, laikomas tikėjimo pakeistu, tai yra iškeltu virš jo istorinių sąlygų.

Todėl yra būtina pašalinti taip pat ir tikėjimo įneštus papildymus, priskirti juos pačiam tikėjimui bei tikėjimo istorijai. Šitaip, kalbėdamas apie Kristų, istorikas turi palikti nuošaly viską, kas pranoksta žmogų jo prigimtinėmis sąlygomis, kaip jas aprašo psichologija, ar kaip aišku iš jo gyvenamosios vietos ir laiko. Pagaliau, remdamiesi trečiuoju principu, jie reikalauja, kad net tie dalykai, kurie nėra už istorijos sferos ribų, būtų persijoti pašalinant ir priskiriant tikėjimui visa tai, kas, jų manymu, nesiderina su tuo, ką jie vadina faktų logika, arba netinka tam asmeniui, kuriam yra taikoma.

Taigi jie nesutinka, kad Kristus galėjo kalbėti tokius dalykus, kurių, rodos, negalėjo suprasti jo klausanti minia. Todėl jie išbraukia iš tikrosios jo istorijos ir priskiria tikėjimui visas jo kalbose randamas alegorijas.

Tikriausiai galime paklausti, kuo remdamiesi jie daro šias perskyras? Jie atsako, kad remiasi žmogaus būdu, jo gyvenimo sąlygomis, jo išsilavinimu, visuma aplinkybių, kurioms esant faktas įvyko, trumpai tariant, jei teisingai juos suprantame, principu, kuris galų gale yra tikrai subjektyvus.

Jų metodas yra pastatyti save į Kristaus vietą ir tuomet priskirti jam tai, ką jie būtų darę panašiomis aplinkybėmis. Vadinasi, visiškai a priori ir vadovaudamiesi filosofiniais principais, kurių laikosi, bet kurių sakosi nepaisą, jie skelbia, kad Kristus, pagal tai, ką jie vadina tikrąja jo istorija, nebuvo Dievas ir niekuomet nepadarė nieko dieviško, ir kad kaip žmogus jis darė ir kalbėjo tik tai, ką jie mano jį turėjus sakyti ar daryti, spręsdami iš jo gyvenamojo laiko.

Modernistas kaip kritikas Panašiai kaip istorijos išvados remiasi filosofija, kriticizmo išvados remiasi istorija. Kritikas paima istoriko jam pateiktus duomenis ir suskirsto dokumentus į dvi dalis. Tie, kurie yra po anksčiau aprašyto trigubo pašalinimo, sudaro tikrąją istoriją, visi kiti yra priskiriami tikėjimo istorijai, arba, kaip madinga sakyti, vidinei istorijai. Mat modernistai labai rūpestingai skiria šias dvi istorijos rūšis ir, reikia pasakyti, tikėjimo istoriją jie priešpriešina tikrajai istorijai, būtent kaip tikrajai.

Taigi, kaip jau esame sakę, turime dvigubą Kristų: tikrąjį Kristų ir tą tikėjimo Kristų, kuris iš tikrųjų niekuomet neegzistavo; Kristų, kuris gyveno tam tikru laiku tam tikroje vietoje, ir Kristų, kuris niekuomet negyveno kitur kaip tik pamaldžiuose tikinčiojo apmąstymuose, pavyzdžiui, Kristų, mesti svorį ir tapti antgamtiškai gražiu pasąmoniu randame Evangelijoje pagal Joną, kuri, jų manymu, yra vien tik apmąstymai nuo pradžios iki galo.

Modernistų kriticizmo principai Tačiau filosofijos viešpatavimas istorijai tuo nesibaigia. Kaip jau esame sakę, po to, kai dokumentai padalijami į dvi dalis, vėl pasirodo filosofas su savo vitalinės imanencijos mokymu ir parodo, kad Bažnyčios istorijoje viskas turi būti paaiškinama per vitalinę imanenciją. Kadangi kiekvienos, nesvarbu, kokia ji būtų, vitalinės imanencijos priežastis ir sąlyga glūdi kokiame nors poreikyje arba troškime, vadinasi, nė vienas faktas negali būti laikomas pirminiu jo pagimdžiusio poreikio atžvilgiu.

Istoriškai faktas turi būti vėlesnis už poreikį. Ką gi daro istorikas, turėdamas omeny šį principą? Jis vėl peržiūri dokumentus, ar jie būtų šventosiose knygose, ar kitur, pagal juos sudaro savo atskirų Bažnyčios poreikių sąrašą — susijusių su dogma, liturgija ar kitais Bažnyčios reikalais, ir tada įteikia savo sąrašą kritikui. Kritikas paima savo žinion dokumentus, priklausančius tikėjimo istorijai, ir suskirsto juos periodais taip, kad jie tiksliai atitiktų poreikių sąrašą.

Jis visuomet vadovaujasi principu, kad pasakojimas turi vadovautis faktais, nes faktai eina po poreikių. Kartais gali atsitikti, kad kai kurios Šventojo Rašto dalys, pavyzdžiui, Laiškai, pačios yra faktas, atsiradęs iš poreikio. Vis tiek yra laikomasi taisyklės, kad bet kurio dokumento amžius nustatomas tik remiantis žiniomis apie tai, kokiu laiku kiekvienas atskiras poreikis atsirado Bažnyčioje.

Reikia skirti fakto pradžią nuo vystymosi, nes tam, kas vieną dieną gimė, reikia laiko augimui. Todėl kritikas turi dar kartą peržiūrėti dokumentus, suskirstytus chronologine tvarka, ir dar kartą padalyti juos į dvi dalis, atskirdamas tuos, kurie apima faktų kilmę, nuo tų, kurie susiję su jų raida, ir šiuos mesti svorį ir tapti antgamtiškai gražiu pasąmoniu suskirstyti chronologine tvarka.

Modernistų painiava Tuomet vėl pasirodo filosofas ir liepia istorikui visuose savo tyrinėjimuose vadovautis evoliucijos nurodymais ir dėsniais. Toliau istoriko reikalas yra dar kartą kruopščiai ištirti savo dokumentus, rūpestingai išnagrinėti aplinkybes ir sąlygas, veikiančias skirtingų laikų Bažnyčią, jos naudojamą konservatyvią jėgą, vidinius bei išorinius poreikius, kurie skatino ją daryti pažangą, kaip greitai sulieknėti juosmenį, su kuriomis ji turėjo susidurti, žodžiu, visa tai, kas padeda nustatyti, kaip joje pasireiškė evoliucijos dėsniai.

Tai padaręs jis baigia savo darbą, bendrais bruožais aprašydamas vystymosi istoriją. Kritikas eina iš paskos ir pritaiko kitus dokumentus. Jis pradeda rašyti. Istorija yra baigta. Ir čia Mes klausiame: kas yra šios istorijos autorius? Iš tikrųjų nė vienas iš jų, o tik filosofas.

Viskas joje nuo pradžios iki galo yra a priori, ir šis apriorizmas dvelkia erezija. Kartu jie kelia pasipiktinimą kaltindami Bažnyčią, kad ji grupuoja ir maišo tekstus kaip jai patinka, savo naudai. Jie kaltina Bažnyčią tuo, dėl ko jiems aiškiai priekaištauja jų pačių sąžinė. Modernistinis Biblijos traktavimas Toks užrašų sklaidymas, jų skirstymas pagal šimtmečius savaime veda prie to, kad šventieji Raštai nebegali būti priskiriami tiems autoriams, kieno vardu jie pavadinti.

Modernistai nesvyruodami tvirtina, kad apskritai šios knygos, ypač Penkiaknygė ir trys pirmosios Evangelijos, buvo suformuotos nuosekliai, pradedant nuo trumpų pirminių pasakojimų, pridedant ar įterpiant tarp jų teologinius arba alegorinius paaiškinimus, kartais reikalingus tik skirtingiems fragmentams sujungti.

Trumpai ir aiškiai, tai reiškia, kad šventosiose knygose turime pripažinti gyvybinę evoliuciją, kylančią iš tikėjimo evoliucijos ir ją atitinkančią. Jie sako, kad šios evoliucijos pėdsakai labai aiškiai pastebimi knygose ir galima beveik parašyti jos istoriją. Ir jie tikrai rašo šią istoriją su tokiu ramiu tikrumu, kad galėtume tikėti juos savo akimis mačiusius, kaip, bėgant amžiams, rašytojai plėtė šventąsias knygas.

Pagalbos jie kreipiasi į tokią kriticizmo formą, kurią vadina teksto kritika, ir stengiasi parodyti, kad vienas toks faktas, ar viena tokia frazė yra ne savo vietoje, pateikdami kitus panašius įrodymus.

Iš tikrųjų jie, rodos, susikūrė tam tikrus pasakojimų ir kalbų tipus, kurių pagrindu skelbia savo akiplėšišką ištarmę, ar dalykas yra savo ar ne savo vietoje. Tegul tas, kuris gali, sprendžia apie jų kvalifikaciją daryti tokias perskyras.

Girdint, kad jie tiek daug kalba apie šventąsias knygas, kuriose jie sugebėjo atrasti tiek daug trūkumų, galima pamanyti, kad niekas prieš juos nebuvo atvertęs Šventojo Rašto. Iš tikrųjų daugybė mokytojų, labai pranokstančių juos savo talentu, erudicija ir šventumu, išanalizavo šventąsias knygas visais būdais ir toli gražu nerado jose ko nors peiktino, bet kuo labiau į jas gilinosi, tuo nuoširdžiau dėkojo Dievui už jo dievišką dosnumą, kad teikėsi tokiu būdu prabilti į žmogų.

Gaila, kad šie didieji mokytojai negalėjo džiaugtis tomis tyrinėjimo priemonėmis, kurias turi modernistai, nes jie nesivadovavo filosofija, pasiskolinta iš Dievo neigimo, ir savimi pačiais kaip kriterijumi. Kritikos žala katalikų mokymui Tad manome, kad pakankamai aiškiai išdėstėme modernistų istorinį metodą. Filosofas rodo kelią, istorikas eina iš paskos, tuomet savo ruožtu pasirodo vidinis ir teksto kritikas.

Ir kadangi pirminei priežasčiai yra būdinga perduoti savo priežastingumo galią antrinėms priežastims, visiškai akivaizdu, kad kriticizmas, apie kurį kalbame, yra ne bet koks kriticizmas, o toks, kuris teisėtai yra vadinamas agnostiniu, imanentiniu ir evoliucionistiniu kriticizmu.

Todėl tas, kuris jį priima ir juo naudojasi, kartu išpažįsta jame esančias klaidas ir atsiduria opozicijoje katalikų mokymui. Esant tokiai situacijai, labai stebėtina, kad šiam kriticizmui taip plačiai pritaria kai kurie katalikai. To priežastys gali būti dvi: pirma, artima vienybė, kurią sudarė tarpusavyje šios mokyklos istorikai ir kritikai, nepaisant jų tautybės ar religijos skirtumų; ir antra, jų beribis įžūlumas, dėl kurio, kai vienas iš jų kažką pasako, kiti choru jam pritaria, kelia ovacijas, skelbdami, kad mokslas žengė dar vieną žingsnį į priekį, o jei pašalietis nori pats panagrinėti naują atradimą, jie sudaro prieš jį koaliciją.

Tas, kuris neigia jų atradimus, yra atvirai smerkiamas kaip tamsuolis, o tas, kuris juos priima ir gina, yra jų gerbiamas. Šitaip jie sugauna nemažai tokių, kurie, jei suprastų, ką daro, su siaubu pasitrauktų. Klaidų mokytojai despotiškai primeta savo valią, o lėkštesni protai su neapgalvotu nuolaidumu jiems pritaria. Visa tai sukuria gedimo atmosferą, kuri visur persismelkia ir neša su savimi užkratą.

Tačiau pereikime prie modernisto kaip apologeto apibūdinimo. Modernistas kaip apologetas Modernistas apologetas nuo filosofo priklauso dviem būdais. Pirma, netiesiogiai, nes jo objektas yra istorija, padiktuota, kaip esame sakę, filosofo; antra, tiesiogiai, nes tiek savo mokymus, tiek ir savo išvadas jis ima iš filosofo.

Iš čia išplaukia ta bendra modernistų mokyklos aksioma, kad naujoje apologetikoje ginčai turi būti sprendžiami pasitelkiant istorinį tyrinėjimą. Taigi modernistai apologetai pasirodo arenoje skelbdami racionalistams, kad jie, nors ir gina religiją, neketina pasinaudoti šventųjų knygų ar Bažnyčioje paplitusių padavimų duomenimis, o remiasi tikra istorija pagal šiuolaikinius principus ir metodus.

Čia jie tvirtina, jog nesinaudoja argumentu ad hominem, nes jie iš tikrųjų mano, kad tik tokia istorija išreiškia tiesą. Jie žino, kad jiems nebūtina savo raštuose išpažinti savo pačių nuoširdumo. Jie jau racionalistų žinomi ir giriami kaip kovojantys po viena vėliava, ir ne tik didžiuojasi šiomis panegirikomis, kurios gali tik sukelti tikro kataliko pasibjaurėjimą, bet naudojasi jomis kaip atlyginimu Bažnyčios priekaištams atsverti.

Modernistų apologetinė metodologija Pažiūrėkime, kaip modernistas tvarko savo apologetiką. Jo tikslas yra suteikti galimybę dar neturinčiam tikėjimo įgyti tą katalikų religijos patirtį, kuri, pasak jų sistemos, yra vienintelis tikėjimo pagrindas.

Jam yra atviri du keliai: objektyvusis ir subjektyvusis. Pirmasis prasideda nuo agnosticizmo. Pukytės tekstus galima skaityti kaip žodžių skulptūras, sumontuotas iš rastų kalbos daiktų. Kadangi nesu skaičiusi pirmųjų dviejų P. Priešingai: jautiesi kaip toje K. Skaitai sukandęs dantis ir galvoji, koks autorės tikslas iš kalbos šiukšliadėžių ištrauktais monologais ir dialogais vaišinti skaitytoją. Gal šią knygą perskaitę mūsų jaunieji emigrantai ir Lietuvos jaunimas, čia pajėgiantis išgyventi, susimąstys, pradės kontroliuoti savo kalbą, pajus savigarbą ir tautinį orumą?

Tuomet knyga bus pasiekusi tikslą. Manyčiau, kad R. Saitydama R. Anarsija Adamonienė Būties paradoksai ir apsurdas? Tai daroma ne moksliškai, bet literatūriškai žaismingai. Tikrai visos gyvenimo ir filosofijos tiesos čia pateiktos banalios kasdienybės fone — nesuprasi — ar patvirtinamos ar išjuokiamos.

Į grožinį tekstą čia nuolat braunasi sudėtingi moksliniai pasažai, pilni tarptautinių žodžių junginių, kurie šiame kontekste visiškai nesuprantami ir atrodo absurdiški. Ar ir mokslas čia išjuokiamas? Pagrindinis veikėjas, kurio pirmuoju asmeniu kalbama romane, yra vyras, kuris save apibūdina kaip gražų ir protingą, išmintingą, jo kalba pilna mokslinių terminų, o veiksmai absurdiški — tai galimas daiktas, kad romanas yra mesti svorį ir tapti antgamtiškai gražiu pasąmoniu Pascalis, p.

Kam kankintis dėl to, ko nepakeisi? Tas iškamšas, užpildytas šiaudais ir šūdu, bet apsimetančias, kad yra kažkas daugiau? Tai perėjimas į iki šiol nepatirtą naują suvokimo lygį. Meilė — tai kosmogonijos atkartojimas, senojo gyvenimo palaidojimas ir naujojo sutikimas.

Tai mirtis ir prisikėlimas, kančia, išbandymai, pažeminimas ir atgimimo palaima. Niekada nebūsi toks pats.

Anarsijos Adamonienės recenzijos

Tai naujas etapas, branda, krikštas, sielos apipjaustymas, tatuiruotė visam gyvenimui pagal J. Tik meilės metu pasirodo dievai, dvasios ir protėviai.

Tai susiliejimas su viso pasaulio skausmu, purvas ir apsivalymas. Kančia, vedanti į beprotybę. Tai simbolinis aktas, transformuojantis mintis ir kūną, daužantis ir kuriantis nebuvusius pasaulius.

Pasityčiojimas iš gyvenimo, iš to, koks buvai.

Jis turi apmąstyti asmeninio Kristaus misteriją. Pirmosios šių mąstymų dalies pagrindinis tikslas yra, kad krikščionio siela aiškiai ir su meile pažintų Mistinio Kūno Galvą. Pažįstanti siela gėrisi jo grožiu, jo tobulumais ir jo galiomis. Ypatingu būdu ji pajunta jo aukščiausią valdžią ir pirmumą visoje žmonijoje.

Toli gražu nepajėgiame išnagrinėti viso šio romano sudėtingumo Senatvė yra baimė ir tamsa. Ir tamsos baimė. Senatvė yra baikštus ėjimas pirmyn, besidairant atgal.

Ak, kaip visi bijom to žodžio ir to gyvenimo tarpsnio — senatvė! Gražus ir pats senatvės laikotarpis — pilnas džiaugsmo vaikais, vaikaičiais, dovanojantis daug laisvo laiko gėrėtis gamta, menu, turtinti sielą viso pasaulio knygų išmintimi.

Ir štai tau dovanota senatvė — sidabrinis laikas!. Švelnaus kreminio šilko viršelis su rusvais krintančiais klevo lapais viršelio dizainas Alberto Zujaus kviečia glostyti tą knygelę ir kuo greičiau atsiversti. Tuoj atplaukia į atmintį R.

Dėkingumas už gyvenimą kaip stebuklą, pamaldus susitaikymas su jo spygliais, audrom, pagundom ir apgaulėm — nutvieskia visą knygą skaisčiu ramybės spinduliu.

Tirti savo sielą padeda pažintis su viso pasaulio išmintimi. Tikėjimas — ramybės, džiaugsmo dvasinės pusiausvyros pagrindas. Šitas sonetas savo pakiliu grožiu tikrai vertas muzikos, dainos. Laimė — ne tik būti, tikėti amžinybe, bet ir dalintis savo patirtimi, širdies šiluma su kitais. Ak, kad visi tai jaustumės! Intelektualumo, samprotavimų, gyvenimo tiesų gausa šis vienuoliktasis rinkinys skiriasi iš ankstesniųjų.

Ras skaitytojas ir išraiškingom metaforom nutapytų peizažų. Meilė — tai kosmogonijos atkartojimas, senojo gyvenimo palaidojimas ir naujojo sutikimas. Tai mirtis ir prisikėlimas, kančia, išbandymai, pažeminimas ir atgimimo palaima.

Niekada nebūsi toks pats. Tai naujas etapas, branda, krikštas, sielos apipjaustymas, tatuiruotė visam gyvenimui pagal J. Tik meilės metu pasirodo dievai, dvasios ir protėviai.

Anarsijos Adamonienės recenzijos

Tai susiliejimas su viso pasaulio skausmu, purvas ir apsivalymas. Kančia, vedanti į beprotybę. Tai simbolinis aktas, transformuojantis mintis ir kūną, daužantis ir kuriantis nebuvusius pasaulius. Pasityčiojimas iš gyvenimo, iš to, koks buvai. Toli gražu nepajėgiame išnagrinėti viso šio romano sudėtingumo Senatvė yra baimė ir tamsa. Ir tamsos baimė. Senatvė yra baikštus ėjimas pirmyn, besidairant atgal. Ak, kaip visi bijom to žodžio ir to gyvenimo tarpsnio — senatvė!

Gražus ir pats senatvės laikotarpis — pilnas džiaugsmo vaikais, vaikaičiais, dovanojantis daug laisvo laiko gėrėtis gamta, menu, turtinti sielą viso pasaulio knygų išmintimi. Ir štai tau dovanota senatvė — sidabrinis laikas!. Švelnaus kreminio šilko viršelis su rusvais krintančiais klevo lapais viršelio dizainas Alberto Zujaus kviečia glostyti tą knygelę ir kuo greičiau atsiversti.

Tuoj atplaukia į atmintį R. Dėkingumas už gyvenimą kaip stebuklą, pamaldus susitaikymas su jo spygliais, audrom, pagundom ir apgaulėm — nutvieskia visą knygą skaisčiu ramybės spinduliu. Tirti savo sielą padeda pažintis su viso pasaulio išmintimi. Tikėjimas — ramybės, džiaugsmo dvasinės pusiausvyros pagrindas. Šitas sonetas savo pakiliu grožiu tikrai vertas muzikos, dainos. Laimė — ne tik būti, tikėti amžinybe, bet ir dalintis savo patirtimi, širdies šiluma su kitais.

Ak, kad visi tai jaustumės! Intelektualumo, samprotavimų, gyvenimo tiesų gausa šis vienuoliktasis rinkinys skiriasi iš ankstesniųjų. Ras skaitytojas ir išraiškingom metaforom mesti svorį ir tapti antgamtiškai gražiu pasąmoniu peizažų. Tad knygą neužtenka perskaityti vieną kartą.

O ir išminties čia tiek daug sudėta, kad vienu skaitymu jos neišsemti. Poetė jau ištobulino sonetą. Juk dar tokia sielos jaunystė!. Ir metaforų dugnas čia nesunkiai įžvelgiamas. Vadinasi, jaunas autorius pasižymi kantrybe, kaupia poetines galias ir jų lengvai nešvaisto. Prisirinkau daugybę poetinių perliukų, grakščiai suslėpusių lyrinio subjekto autoironiją, savęs teisimą ir kitokias įvairiausias emocijas.

Šiaip ironiški pašmaikštavimai. Gamtos, kaip kokios šventenybės, knygoje labai maža. Bet koks netikėtas grožis! Du paklydo miške, Aš namo parėjau. Pirmiausia atsiverskime V. Respublikinėje spaudoje poetas debiutavo m. Studijuodamas Vilniaus universitete, m. Poeto vaizduojamas pasaulis sklidinas žeidžiančių prieštaravimų. Jo lyrinis herojus pasmerktas pralaimėti, bet pralaimi jis ramiai ir stojiškai ištirpdydamas savo sielą kunkuliuojančiame chaose.

Skaitydami atrandame lyg ir skylantį, lyg ir besilydantį poetinį pasaulį: jauki, tiesa, kiek pilkoka kasdieninė realybė keistu būdu virsta tarsi transcendentiniu dvasinių išgyvenimų, metaforom išpuoštu paveikslu.

Taip netikėtai iš jaukios buities nužengiama į skaudžią kalčių kupiną būtį?.